Kodėl žmonės meluoja?

Pritariu

-Pakratyk aforizmą, iškris melas, o liks matyti banalybė. - A. Šnicleris.
-Pasitaiko nekaltas melas - tikrojo tikėjimo kokiu nors dalyku požymis. - F. Nyčė.
-Veido raudonis išduoda mus, kai meluojame, bet jis ne visuomet įrodo melą. Dažnai raustame dėl kito, kuris mus kuo nors apkaltina, bejėgiškumo. - I. Kantas.
-Negaliu pakęst melo, jau vien dėl to, kad pats dažnai užsiimu šiuo dvasiniu onanizmu. – „Mėnulio vaikai“, J. Ivanauskaitė

Visi mes meluojame. Galime meluoti nekaltai arba tiesiog pasakyti ne visą tiesą, bet nei vienas negalime pasakyti, kad per visą savo gyvenimą nė karto neįvyniojome tiesos į vatą, nebent taip sakydami meluosime.

Neturėtumėte jaudintis dėl nekalto ar balto melo, kuris skirtas tik tam, kad apsaugotumėte kito žmogaus jausmus. Tačiau jei meluojate dažnai ir apie svarbius dalykus, o meluodami norite apsaugoti savo reputaciją, išvengti bausmės ar pelnyti naudos, galite manyti, jog esate patologinis melagis.

Jei tiesos negali pasakyti, geriau nutylėk.

Meluoti nemoku, o tiesos - nė pradėti.

Tiesos maiše nepaslėpsi.

—Mieli parapijiečiai, — kreipėsi kunigėlis bažnyčioje į žmones, — per kitas pamaldas norėčiau su jumis pasikalbėti apie melą. O kad jums būtų lengviau viską suprasti, parėję namo paskaitykite Evangelijos pagal Matą septynioliktą skyrių.
Per kitas pamaldas kunigėlis klausia parapijiečių:
— Kas perskaitė septynioliktą skyrių, apie kurį kalbėjau praėjusį kartą.
Beveik visi žmonės pakėlė rankas.
— Taigi, su jumis aš ir norėčiau pakalbėti apie melą, nes Evangelijoje pagal Matą nėra septyniolikto skyriaus.

Nekaltas melas

-ar toks iš viso gali būti? Prie jo priskirčiau ir nutylėjimą, kažko nepasakymą. Iš vienos pusės kažko nežinodamas, kaip ir esi apsaugotas nuo pasaulio negerovių – ko nematai to ir nėra. Tačiau ar tai sąžiningas elgesys? O gal tai tik ta pati diplomatija, tiesiog nusprendimas kad taip tau bus geriau (o gal tik savęs saugojimas), tik kas turi spręsti teisę už mane? Bendrai paėmus, jei kažkas gadintų nuotaiką, ar net traumuotų, tai kodėl ramiai nepraleisti, nutylint...

"Dželsominas Melagių šalyje"

Melagių šalyje žmonės pakankamai greitai įprato juoda vadinti balta, ir iššifruoti tokį skelbimą jiems nebuvo sudėtinga. Ką ten žmonės. Katės čia loja, šunys kniaukia, pelės riaumoja. Tik paukščių ir žuvų nieks negali priversti kalbėti ne savo balsais. Na, ir dar vieno kito opozicionieriaus ar atvykėlio. Tarkim, atvyksta į Melagių šalį toks tipas kaip Dželsominas, vaikinas greičiau smulkaus, nei stambaus kūno sudėjimo, turintis ypatingą savybę: baisiai garsų balsą. Net kai Dželsominas bando ką nors pasakyti pašnibždomis, dreba langų stiklai, o paleidęs savo neklusnų balsą į laisvę, jis ir pastatus sugriaut gali… Galima suprasti, kad karaliaus Džakomono šnipai greit pradėjo ieškoti šito skardžiabalsio ir jo draugės - pieštos katytės Raišytės. Džakomonas - praeity garsus piratų vadas, užgrobęs šią šalį, liepė visiems kalbėti atvirkščiai, kad pasakius tiesą, viskas atrodytų taip, kaip jam reikia (pvz., pavadinti ką nors piratu reiškė pasakyti, kad jis garbingas žmogus). Ir taip toliau, - kanceliarijos parduotuvėje pardavinėjama duona (arba vietos dialektu - rašalas), vietoj labo ryto - labanakt, o durų čerpės, tai, atleiskit, tėra paprasčiausi langų stiklai. Tiesą sakant, painiavos pakanka: pavyzdžiui, lojančios katės tai sako, kad kita katė kniaukia kaip tikras šuo, tai stebisi, kodėl ji kniaukia, ką, ji ne katė, kuri turi loti?? Brrr, paprastam žmogui čia susigaudyti sunkoka.